Plakatas su šiuo kaligrafiškai užrašytu sakiniu iškyla prieš akis prisiminus vokiškai kalbančių jėzuitų susitikimą „Sielovada mieste“. Šiais metais jis vyko Hamburge. Iš penkių šalių suvažiavome 12 jėzuitų, tarnaujančių miestų bažnyčiose. Prie mūsų prisidėjo ir Vokietijos jėzuitų provincijolas t. Stefanas Kiechleʼis bei dvi Hamburgo liuteronų bažnyčių pastorės. Šių metų susitikimo tema – liturgija. Dalijomės sėkmingomis sielovados mieste patirtimis, kalbėjomės apie miesto bažnyčiai būdingus iššūkius.
Nepaisant šalių kultūrinių, geografinių ir kitų skirtumų, buvo įdomu pastebėti, kad jėzuitų bažnyčios dažniausiai stovi miestų, netgi senamiesčių, centruose, pėsčiųjų zonose, apsuptos parduotuvių. Dažniausiai ten, kur visada gausu žmonių. Visai kaip vėlyvaisiais viduramžiais šalia turgaviečių ir centrinių aikščių. Tokia geografinė padėtis suteikia savitų atspalvių ir sielovadai. Pvz., Hamburgo centre liuteronų Šv. Petro bažnyčia turi gražią tradiciją kiekvieną dieną 17 valandą rengti muzikos, Dievo žodžio meditacijos ir maldos pusvalandį. Paprastai šiuo metu į bažnyčią užsuka iki 100 lankytojų – turistų ar vietinių miestiečių, tiesiog išėjusių iš prekybos centrų ir norinčių trumpam nurimti, pasimelsti.
Ir kitų miestų, tokių kaip Viena, Liucerna, Miunchenas, jėzuitai dalijosi įžvalgomis, kaip svarbu, kad bažnyčia dienos metu būtų atidaryta, o joje budėtų žmogus, su kuriuo užėjęs lankytojas galėtų pakalbėti tikėjimo ar kitais klausimais. Šitaip bažnyčia apsipirkimo bei pramogų gatvėje tampa ramybės oaze, maldos vieta, į kurią užsuka įvairiausi žmonės. Gal nebus per drąsu sakyti, jog šitaip ji vykdo ir savo misiją būti Dievo artumo ženklu bei įrankiu.
Apie šiuolaikinio miesto bažnyčios liturgijos specifiką kalbėjo viena iš penkių pagrindinių Hamburgo pastorių Anne Gidion. Ji sakė, kad į sekuliarizacijos paveiktus, nuo bažnyčios nutolusius, bet su ja vis dar minimalius ryšius išlaikiusius žmones per pamaldas svarbu prabilti paprasta, jiems suprantama kalba. Ji netgi mums pasiūlė pratimą – įprastas Bažnyčios maldas išsakyti paprastai, vengiant teologinių terminų bei neigiamą atspalvį turinčių posakių. Iš karto pajutome, kokia nelengva užduotis kalbėti visiems suprantamai, nenuskurdinant teologinės minties, nesuprimityvinant pačios kalbos.
Ne vienam mūsiškių naujas dalykas buvo Frankfurto ir Hamburgo jėzuitų patirtys, liudijančios, kad vis mažiau katalikų kreipiasi dėl bažnytinių laidotuvių mirusiems artimiesiems. Tokiam reiškiniui paaiškinti buvo įvardintos kelios priežastys, tarp jų ir papildomos finansinės išlaidos. Tačiau net ir kunigui pasisiūlius palaidoti mirusįjį be atlygio, tikintieji vis rečiau renkasi bažnytines laidotuves.
Iš pasidalijimų patirtimis ir pokalbių ryškėjo dar keletas įdomių įžvalgų apie liturgiją miesto bažnyčioje. Pirmiausia labai svarbu atrasti tinkamą laiką pamaldoms, ypač jeigu orientuojamasi į tam tikrą žmonių grupę. Vienas laikas tinka studentams, kitas – tarnautojams. Aiškėja, kad šiokiadienių pamaldos turėtų būti neilgos, o pamokslai – atliepiantys žmonių situaciją.
Kai kurie jėzuitai mėgina įvesti ir paraliturgines apeigas. Jos pirmiausia skirtos tiems, kuriems jau sunkiau suvokiami liturginiai simboliai, įprastos apeigos. Tokiose paraliturginėse, pvz., Velykų Tridienio, apeigose simboliai dar labiau paryškinami, o jų šventimas trumpomis pamaldomis išskleidžiamas per visą Didžiąją savaitę. Taip keletą kartų švenčiamos, pvz., neilgos Kryžiaus pagerbimo pamaldos. Kitur, gal dažniau JAV, norint priartėti prie žmonių ten, kur jie yra, Pelenų trečiadienį atgailos ženklas pelenais „Ashes to go“ teikiamas tiesiog pėsčiųjų gatvėje. Kitų patirtis liudija, kad ir įprastos tradicinės ilgos Velykų Tridienio pamaldos pritraukia nemažai žmonių. Ir vienu, ir kitu atveju atrodo, jog miesto bažnyčios yra dvasingumo ieškančių žmonių traukos centrai.
Daugelyje minėtų miestų jėzuitų bažnyčių greta pamaldų, kaip ir Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, vyksta koncertai. Jie pritraukia pilnas bažnyčias klausytojų. Vienur muzikantams bei dainininkams remti įsteigti fondai, kitur jie finansuojami iš lankytojų aukų bei jėzuitų provincijų lėšų. Ši veikla buvo įvardinta kaip jėzui-tams būdingas ir svarbus indėlis į miesto bendruomenės kultūrinį gyvenimą. Drauge šitaip ugdoma ir krikščioniška sekmadienio šventimo kultūra.
Jau aiškėja perspektyva, kad anksčiau buvusi jėzuitų Vidurio Europos asistencija, kurią sudarė Vokietija, Austrija, Šveicarija, Vengrija ir Lietuva, netrukus taps viena provincija. Planuojant glaudesnį bendradarbiavimą įvairiose srityse, svarbu dalyvauti ir panašiuose susitikimuose, palaikyti gyvus ryšius su būsimos provincijos bendrabroliais, dalytis ir mokytis vieniems iš kitų, kaip nešti Gerąją Naujieną globalios ir sekuliarios Europos miestų žmonėms.
„Laiškai bičiuliams“ 2016 pavasaris–vasara
Vidmantas Šimkūnas SJ
Laiškai bičiuliams
Nuotraukoje: Bernardus valles, montes Benedictus amabat; oppida Franciscus, magnas Ignatius urbes. Bernardas mėgo kalvas, Benediktas – kalnus, miestelius – Pranciškus, Ignacas – didelius miestus.
