Prieš kelias dienas sulaukiau žurnalistės iš mano gimtojo Panevėžio skambučio ir prašymo pakomentuoti jaunimo pilietinį aktyvumą. Ar mūsų jaunimas iš tiesų yra pilietiškai neaktyvus? Juk dažnai girdime būtent tokių pasibėdojimų.
Gaila, kad žurnalistė skambino savaitės pradžioje, o ne trečiadienį ar ketvirtadienį. Tada, atsakydamas į klausimą apie jaunimo pilietinį aktyvumą, būčiau galėjęs dėstyti paprastai – pažiūrėkite į eiles prie išankstinio balsavimo ir pamatysite, kad jaunimas ne toks jau ir apkiautęs kaip kad neretai bandoma piešti. Tose eilėse būtent jauni žmonės kantriai kartais net po kelias valandas laukė galimybės atiduoti savo balsą. Taip, galima būtų sakyti, kad čia tėra Vilniaus, gal dar Kauno burbulas. Taip, kiti skeptikai dar pridurs, kad toks aktyvumas prasiveržia kartą per kelerius metus.
Į šiuos argumentus atsakyčiau paprastai. Viena vertus, didžioji dalis tų eilėse laukusių jaunų žmonių nėra vilniečiai, ir balsavo jie už savo gimtojo miesto ar miestelio kandidatus. Esminis iššūkis būsimai vyriausybei yra siekti, kad šie jauni žmonės į savo miestus ar miestelius atsigręžtų ne tik balsuodami, tačiau ir grįždami ten dirbti, kurti ir vystyti regionus. Kita vertus, visiems tiems jauniems žmonėms norisi palinkėti, kad tas laukimas eilėje prie balsadėžės būtų vertas. O vertas jis bus tik tada, kai ne tik atiduosime savo balsą ir nurimsime ketveriems metams, o tik tada, kai kiekvieną dieną priminsime valdžiai jų pažadus, kai ne tik aktyviai ją kontroliuosime, tačiau ir, kur galime, padėsime dėl visų mūsų bendrojo gėrio.
Tačiau grįžkime prie jaunimo pilietinio aktyvumo. Iš kur gali kilti mitas apie pasyvų jaunimą? Keli gyvenimiški pavyzdžiai. Pirma situacija – vyresnėse klasėse vykstanti diskusija apie tai, kur šįkart dera vykti į ekskursiją. Liejasi pasiūlymai, tačiau auklėtoja, išklausiusi visus, taria, kad norėtų, jog šįkart važiuotume į Kauno muzikinį teatrą, nes ten rodo gerą operetę. Klasė prieštarauja, tačiau sulaukia trumpo atsakymo: „Na, jei nenorite, tada nevažiuosime niekur.“ Mokinių atsakas – pasyvumas ignoruojant mokytojos iniciatyvas.
Kitas, vėlgi mokyklinis pavyzdys – mokytoja sugalvoja, kad šventės proga bus statomas spektaklis. Sugalvoja ne tik tai, tačiau ir koks tai bus spektaklis, ir kas kokį vaidmenį jame atliks: tu būsi princesė, tu – karalius, tu – karvedys, o tu, nes nebelabai kas beliko, vaidinsi medį (na, tiesiog ošti reikės ten kažkur scenos gilumoje). Mokiniai paklūsta, tačiau nespinduliuoja entuziazmu. Spektaklis išeina toks šiaip sau, o mokytoja po to guodžiasi kolegoms, kokie tie mokiniai yra abejingi.
Panašių pavyzdžių dar galėčiau pateikti daugiau ir ne tik iš mokyklinio gyvenimo. Galima čia būtų kalbėti ir apie dalį tėvų, kurie bando už jauną žmogų nuspręsti, ką jam studijuoti ir kokios karjeros siekti. Galima kalbėti apie kai kuriuos dėstytojus, kurie reikalauja egzaminams iškalti jų pridiktuotus konspektus ir skatina „kalimą“, o ne moko mąstyti.
Taigi, kaip galima suprasti iš pateiktų pavyzdžių, jaunimo abejingumas ir pasyvumas dažnai tėra protestas prieš tai, ką jie suvokia kaip svetimos pozicijos, nuomonės, noro primetimą. Pasyvumas dažnai būna atsakas į tai, kad su jais elgiamasi tarsi su šaškėmis, kurias kažkas laisvai gali stumdyti nuo vieno langelio ant kito. Pasyvumas kyla iš atimtos galimybės rinktis, iš laisvės stygiaus, iš to, ką jie patys suvokia kaip pamintą jų orumą. Taip, galima būtų diskutuoti, ar pasyvumas kaip protesto forma yra efektyvus dalykas, tačiau aišku viena – kaip šauksi, taip ir atsilieps.
Kai stebėjau eilėse prie balsadėžių laukiantį jaunimą, svarsčiau, kad jaunas žmogus iš tiesų yra ir bus aktyvus tada, kai jam suteikiamas pasitikėjimas ir laisvė spręsti, kai jis jaučiasi, kad jo balsas nėra tik išgautas pritarimas, o turi realų svorį. Taip, dalis jaunimo į pirmalaikius rinkimus skubėjo vedami noro išrinkti savo kandidatus, taip, dalis ėjo norėdami nubausti tuos, kurie, jų nuomone, juos nuvylė, taip, dalis dar stoviniavo nelabai žinodami, už ką atiduoti savąjį balsą. Tačiau visi jie jautė, kad jų balsas yra svarbus. Atsižvelgiant į tai, būtina stengtis pasiekti, kad jauno žmogaus balsas būtų svarbus ne tik per rinkimus, tačiau ir kasdienėje jo aplinkoje – šeimoje, mokykloje, universitete, bendruomenėse. Tik tada galėsime tikėtis ir iš tiesų sulaukti jaunimo aktyvumo.
Donatas PUSLYS
