Sausio pabaigoje Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkų taryba analizavo susidariusią padėtį Lietuvos švietimo sektoriuje. Profsąjungų teigimu, derybos apčiuopiamų rezultatų nedavė, todėl toliau rengiamasi streikuoti.
Derybų arsenalas išsemtas
Pasak LŠĮPS pirmininko pavaduotojos Judytos Čejauskienės, visas švietimo darbuotojams atstovaujančias profesines sąjungas stebina, kad įspėjamieji streikai, visos derybos apčiuopiamų rezultatų nedavė: „Lietuvos švietimui atstovauti ir ginti turėtų Švietimo ir mokslo ministerija, ministrė Audronė Pitrėnienė, deja, jų parengtos gairės, norminiai aktai realiai yra tik populistinis atsirašinėjimas. Nesilaikoma Vyriausybės lygmeniu pasirašyto susitarimo su socialiniais partneriais, eskaluojamas netikslus darbo užmokesčio dydis, kuris yra miražinis (turėtų būti), o ne realus, žadėtas atlyginimo pakėlimas juokingas – 15 metų stažą turintis mokytojas metodininkas, turintis pilną 18 valandos krūvį ir dirbantis minimaliu koeficientu, į kišenę įsidės 5 eurus 32 euro centus, tuo tarpu mokyklų vadovų atlyginimai kyla 89–90 eurų. Mokinio krepšelis realiai kilo tik 13 eurų, garsieji 41,6 milijono eurų, skirti švietimui, išbarstyti per įvairias programas. Darbo užmokesčio didinimui liko tik 10 milijonų, realiai ugdymo įstaigų darbuotojų atlyginimas visoms grupėms nuo sausio 1 d. vidutiniškai kilo tik 1,5 procento, iš viso nedidinami atlygiai dirbantiems vidutiniuoju koeficientu, o neturinčių kvalifikacijos ir jaunų specialistų švietime tik vienas procentas. Tokią padėtį premjeras Algirdas Butkevičius pavadino pasityčiojimu iš mokytojų.“
Viltis – Premjeras
J. Čejauskienės teigimu, sausio 14 d. vykusiame pasitarime Vyriausybėje dalyvavo didelis būrys atsakingų ŠMM vadovų, tačiau švietimo ir mokslo ministrės nesulaukta. Diskusijose aktyviai dalyvavo ir pats Premjeras, kuris pažėrė kritikos švietimą atstovaujančiai institucijai: gairės vyriausybėje neregistruotos, priėmimo procedūra pažeista, socialinis konfliktas gilėja: Premjero įsakymu turėjo būti parengta 5 metų programa, kad valstybė galėtų lengviau planuoti, mokytojai žinos, ko laukti, ir tai užtikrintų socialinį stabilumą. Pasak J. Čejauskienės, deja, tai apeita. Pasak pirmininko pavaduotojos, viešųjų įstaigų, įsteigtų prie ŠMM, biudžetai per daug išpūsti, neracionaliai naudojamos mokinio krepšelio lėšos, nesilaikoma 10 procentų, skirtų valdymui, reikalavimo, o dėl to galėtų būti sutaupyta per 3 milijonus eurų. Premjerą palaikė ir savivaldybių atstovas J. Mickus, kuris paantrino, jei 2016 metai yra Švietimo metai, tai ir finansavimas turi būti prioritetinis. „Realiai mokinio krepšelis sumažėjo, neformaliajam vaikų švietimui skirti pinigai suplakti į bendrą krūvą, jų panaudojimo reglamentas aptakus ir nevykęs. Vasario 3 dieną profesinės sąjungos dalyvaus susitikime Vyriausybėje ir čia tikisi būtent iš Premjero geros žinios, kuri turėtų sumažinti kilusią socialinę įtampą“, – vylėsi J. Čejauskienė.
Rengiamasi streikuoti
Pasak J. Čejauskienės, mokytojai gerai supranta, kad streikai yra kraštutinė priemonė, tačiau toliau gyventi sąlygomis, kai atlygio užtenka tik mokesčiams apmokėti – nebeįmanoma: „Profesinės sąjungos didžiausiu, Statistikos departamento duomenimis, įspėjamuoju streiku, kuriame dalyvavo per 11 000 mokytojų, tik „paskambino skambučiu“. Mokytojai rengiasi terminuotam ir neterminuotam streikui. Profsąjunga primena, kad tai teisėta protesto forma, kai kitos nebeduoda rezultatų. Tiesa, dar numatyta, kad vasario 15 d., didžiosios šventės Lietuvai išvakarėse, jei derybos vyriausybėje neduotų rezultatų, planuojamas 3 000 mokytojų piketas Vyriausybės aikštėje.“
Profsąjungos pirmininko pavaduotojos teigimu, tarptautinės organizacijos, kaip ETUCE, atstovas Martynas Riomeris Lietuvos mokytojų padėtį pavadino šiuolaikine vergove ir palaiko teisėtus mokytojų veiksmus, apie tai informuos Europos komitetus, kad visa parama Lietuvos švietimui švietimo nepasiekia ir naudojama neracionaliai. „Gaila, kad kai kurie atsakingi rajono valdininkai taip pat neišlaikė demokratijos egzamino ir, manipuliuodami mokinio korta, įsijungė į taip vadinamą mobingą. Jie bando, naudodamiesi vadovaujančia padėtimi, formuoti viešąją nuomonę, klaidinti visuomenę apie streikų žalą, mokinių įtraukimą į streiką, tai yra ne kas kita kaip juodosios technologijos, – teigė J. Čejauskienė. – Profsąjungos primena, kad šalies Konstitucija profsąjungoms patikėjo naudotis šia išskirtine teise ir trukdymas streikui numatytas Baudžiamajame kodekse. Rajono pedagogai ugdymo įstaigose, kuriose yra profesinės sąjungos, rengiasi streikams pagal veikiančius įstatymus, įstaigose gali streikuoti visi, o įstaigos, kuriose nėra šių organizacijų, gali patikėti šį streiką organizuoti šakinėms, nacionalinį statusą turinčioms profsąjungoms. Mažeikių rajono pedagogai pasisako už terminuotus streikus. Streiką numatyta skelbti vasario 17–19 dienomis, prieš tai atlikus visas procedūras. Mažeikių pedagogai pageidautų nacionalinio streiko, nes turime karčią padėtį, kai visas nemalonias naštas velka tik žemaičiai, o iškovojimais naudojasi visi Lietuvos mokytojai, pamiršdami net padėkoti.“
Vedėjas nepradžiuginęs
Pasak J. Čejauskienės, posėdyje dalyvavęs Švietimo skyriaus vedėjas Apolinaras Stonkus, pateikdamas finansinę ugdymo įstaigų analizę, nepradžiugino. „Jo teigimu, mokinio krepšelio padidėjimas menkas, per 202 000 eurų į krepšelį įdėta neformaliojo vaikų švietimo lėšų sudaro įspūdį apie mokinio krepšelio didėjimą, nemaža suma dingsta po kableliu, praktiškai išgyventi gali tik didelės mokyklos: dvi gimnazijos ir dvi miesto pagrindinės. Rajonui trūksta apie 600 000 eurų, mokyklų tinklo pertvarka gelbsti tik laikinai, tai rodo, jog lėšų trūksta savivaldybėms, kuriose tinklas sutvarkytas idealiai, – pasakojo profsąjungos pirmininko pavaduotoja. – Vedėjas pažadėjo tartis su socialiniais partneriais visais švietimo darbuotojus dominančiais klausimais. Jeigu įvyktų streikas, kadangi jis nėra nukreiptas nei prieš mokyklų vadovus, nei prieš Savivaldybę, vedėjas pažadėjo, kad streiko metu bus laikomasi LR DK numatytų nuostatų bei veikiančių įstatymų.“
Reikalavimai pagrįsti
Pasak Savivaldybės mero pavaduotojos Sigutės Bernotienės, pedagogų reikalavimai pagrįsti, tačiau streikas nėra pati geriausia priemonė: „27 metus dirbau mokytoja, tad man žinomos pedagogų problemos. Mano nuomone, keliami reikalavimai pagrįsti. Visuomenė mokymo, ugdymo įstaigose nori matyti energingus, jaunus pedagogus, tačiau kaip juos pritraukti? Darbo užmokesčiai pradedantiesiems labai maži – kas norėtų taip dirbti? Pedagogai dėl nuolatinių švietimo sistemos reformų nesijaučia saugiai – nėra stabilumo. Prieš kiekvienus rinkimus pasipila daug pažadų, tačiau kiek jų įgyvendinama ir įgyvendinta? Streikai galbūt ne visai tinkama derybų priemonė, tačiau kartais neišvengiama. Juk streikuojantieji pirmiausia veda derybas dėl jiems palankesnių sąlygų. Kai nėra susikalbėjimo, tik tada griebiamasi kraštutinių priemonių. Dabartinėje visuomenėje pedagogų bendruomenėje norėtųsi matyti daugiau vieningumo sprendžiant švietimo sistemai aktualius klausimus.“
Rezultatai nenuspėjami
Švietimo skyriaus vedėjo Apolinaro Stonkaus nuomone, pedagogai turi teisę streikuoti, jeigu mano, kad jų reikalavimai netenkinami, tačiau prieš tai turi būti išnaudotos visos priemonės. Pasak vedėjo, kyla klausimas, kas bus po streiko, nes tikėtis, kad dar šiais metais būtų keliami pedagogų atlyginimai, kai biudžetas jau patvirtintas, sunku, be to, tarp pačių pedagogų trūksta vieningumo: „Ar ne septynios profsąjungos atstovauja pedagogams, o reikėtų vienos organizacijos. Čia yra profsąjungų nelaimė.“
Pasak skyriaus vedėjo, buvo labai daug skambių kalbų, tačiau jos ir liko kalbomis: „Kaip buvo žadėję, mokinio krepšelį padidino iki 1014 eurų, tačiau į jį įtraukė neformaliojo vaikų švietimo lėšas, kurių negalima panaudoti bendrojo ugdymo mokyklose. Taigi, krepšelis padidėjo nuo 980 eurų tik iki 996 eurų. Ministerija žaidžia, o galėtų vieną kartą normaliai pakelti ir viskas tuo baigtųsi. Švietimas laikomas prioritetu, tačiau iš ko pirmiausia rėžia pinigus – iš švietimo. Atseit, mokytojų daug, jie dirba ne visą darbo dieną. Gal mokytojų ir daug, tačiau jei uždarytume paskutines kaimo mokyklas, kas beliktų kaime? Esame kaimiškas kraštas, norime išsaugoti tradicijas, mentalitetą, o kaip tai padaryti, jei nori palikti rajone penkias mokyklas?“
A. Stonkus nuogąstavo, kad dėl mokytojų streikų nukentės tos šalys, kurios visiškai nekaltos dėl sunkios mokytojų padėties, nes, pasak jo, mokykla – tai ne vien tik mokytojai, bet ir mokiniai, tėvai: „Jei streikas truks 2–3 dienas ar neterminuotą laiką, išsiderins visas ugdymo procesas, reikės laiko, kad vėl viskas stotų į savo vietas, o laiko tam nėra. Jei į streiką įsitrauks lopšeliai-darželiai, kentės tėvai, nes neturės kur palikti vaikų. Pedagogai kovoja su ministerija, o kentės mokiniai ir tėvai. Be to, ir patiems mokytojams nebus gerai, nes apmokėjimas už nevestas pamokas yra derybų klausimas. Jei ugdymo vadovai nesutiks mokėti, mokytojai liks be atlyginimų, o streiko rezultatai nenuspėjami.“
Problemų sprendimo būdams nepritaria
Kai kurių mokyklų vadovų nuomone, pedagogų pasirinkti sprendimo būdai nėra tinkami. Pasak Viekšnių gimnazijos direktoriaus Rimanto Griciaus, problemos turėtų būti sprendžiamos kitaip: „Mokytojų keliamos problemos aktualios ir mokyklų valdymo bei jos veiklos kokybės gerinimo prasme. Problemų sprendimo būdams nepritariu dėl abiejų konfliktuojančių pusių elgsenos. Vyriausybė nerimtai vertina mokytojų reikalavimus, demonstruodama atmetimo, pigaus gudravimo principą, o profesinių sąjungų reikalavimų pateikimo ir sprendimo būdas ne visiškai paruoštas, per daug šališkas, orientuotas į mokytojų gerovę, užmirštant mokinių, jų tėvų, valstybės interesus. Gebėti derėtis reikia taip pat kaip ir kitų dalykų: gebėti žaisti, dainuoti, mokyti, mylėti ir pan. Streikai gali būti tinkama priemonė spręsti problemoms, jeitinkamaibuvo bandyta spręsti iki streiko ir kai kita pusė ciniškai nereaguoja. Dabar taip dar nėra. Be to, bedarbių, silpnai materialiai besiverčiančių mokinių tėvai nesuprastų mokytojų, kurie pasakytų jiems: „Jūsų vaikų nemokysiu, už nedarbą streiko metu sumokėkite algą bei noriu dar didesnės algos.“ Siūlymai streikuoti šiek tiek prasilenkia su humanistinės visuomenės principais (teisingumo, išmintingumo, pagarbos, savigarbos, tolerantiškumo, pagalbos ir pan.).“
