Lietuvos teisės institutas išleido monografiją „Viešojo intereso atpažinimo problema Lietuvos teisėje: kriterijai ir prioritetai“, kurioje publikuojamas tyrimas atskleidžiantis, kaip viešasis interesas suprantamas teismų sprendimuose, taip pat, kam teikiama pirmenybė, kai susiduria viešieji ir privatūs interesai. Monografija, kurią parengė gausus mokslininkų būrys (dr. Lina Beliūnienė, Milda Burnytė, Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė, dr. Egidijus Krivka, Mindaugas Lankauskas, dr. Rūta Latvelė, dr. Rita Matulionytė), skirta viešojo intereso sampratos analizei.
Monografijos autorių kolektyvas siekė atrasti ir paaiškinti, kas slypi po raktiniais žodžiais „viešasis interesas“. Tokį mokslo tyrimą paskatino pora priežasčių. Pirma, kad Lietuvos įstatymų leidėjas nėra suformulavęs universalaus, visoms teisinio reguliavimo sritims tinkančio viešojo intereso apibrėžimo. Ir antra, - nebuvo nuodugniau, taip pat tarpdisciplininiu požiūriu analizuota, kaip viešąjį interesą savo praktikoje identifikuoja teismai, kokie argumentai lemia, kad pirmenybė būtų teikiama viešajam interesui privačių interesų atžvilgiu arba vienam iš kelių viešųjų interesų.
Todėl šio mokslo tyrimo ašis yra Lietuvos teismų bylų praktikos analizė. Autoriai rėmėsi įžvalga, kad viešasis interesas yra daugiau socialinė negu teisinė kategorija. Teismų praktika buvo nagrinėjama ne tik teisiniu, bet ir politikos, ekonomikos, sociologijos mokslų aspektu. Tyrime taip pat remiamasi dviejų atliktų sociologinių apklausų, – Lietuvos gyventojų ir teisės praktikų, – duomenimis. Lietuvos gyventojų apklausa patvirtino viešojo intereso išskirtinumą iš kitų interesų, nes į klausimą „Ar, Jūsų nuomone, privatūs ir visuomeniniai interesai yra skirtingi dalykai?“, 47,2 proc. apklaustųjų pripažino, kad šie interesai yra skirtingi. Penktadalis atsakiusiųjų manė, kad šie interesai yra dažniausiai skirtingi, o beveik tiek pat jų (19,3 proc.) teigė, kad šie interesai kai kuriais atvejais sutampa. Pažymėtina ir tai, kad nemažai apklausos dalyvių (11,5 proc.) pripažino, jog nežino atsakymo į šį klausimą arba net
uri nuomonės.
Iš teismų praktikos išryškėja viešojo intereso supratimas. Tirtos penkios sritys, kuriose pasireiškia viešasis interesas: nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, aplinkos apsaugos, teritorijų planavimo ir statybų bei vartotojų apsaugos.
Nustatyta, kad viešasis interesas patenka tarp visuomenėje esančių principinių susitarimų, būtinų bendram egzistavimui ir kad šie susitarimai nėra visuomet matuojami naudos matu. Viešojo intereso apibrėžimas orientuotas į vertybes, o pažeidimai sietini ir su formaliąja, ir su turiningąja šio intereso pusėmis.
Išskiriami keletas teismų sprendimuose pasikartojančių elementų: objektas (tai, kokios ginamos vertybės saugomos), turinys (konkretaus viešojo intereso nurodymas). Teismai, priimdami sprendimus, ne visados atsižvelgia į tai, kiek asmenų yra susiję su viešuoju interesu. Pavyzdžiui, teismai pripažįsta, kad nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsauga svarbi visai visuomenei, o ne atskiroms jos grupėms, o viešojo intereso vartotojų apsaugos srityje pabrėžiama vartotojų teisių svarba ne tik visai visuomenei, bet didelei jos daliai.
Nagrinėjant, kaip teikiama pirmenybė viešiesiems interesams bylose, nustatyta, kad teisinio stabilumo siekis yra tas viešasis interesas, kuris gali būti nurungtas kitų viešųjų interesų. Pvz., iš teritorijų planavimo ir statybų sričių teismų sprendimų matoma tam tikra išskirtinė vertybių hierarchija, prioritetą teikiant vertingo objekto apsaugai. Daugumoje nagrinėtų viešojo intereso sričių teismų sprendimų įtvirtinta, kad būtina užtikrinti vertybių pusiausvyrą. Be kitų pastebėjimų autoriai daro išvadą, kad teismų sprendimuose skatintinas proporcingumo kategorijos naudojimas ir juo labiau eksplicitinis jos taikymo pagrindimas.
Lietuvos teisės institutas
