Atsakinga pastarųjų ketverių metų valstybės fiskalinė politika leido Lietuvai tinkamai reaguoti į koronaviruso sukeltą krizę, tačiau pasaulio ekonomikai atsidūrus precedeno neturinčioje situacijoje, būtina mažinti nereikalingas išlaidas, valstybės investicijas nukreipiant į ekonomikos transformavimą, sako kadenciją baigiantis finansų ministras.
Interviu BNS Vilius Šapoka sakė, kad būtent sustyguotą valstybės fiskalinę politiką jis laiko vienu svarbiausių savo pasiekimų šiame poste.
„Anksčiau ji labiau priminė Brauno judėjimą (netvarkingas ir nenutrūkstamas dalelių judėjimas – BNS), o dabar yra labai aiški, ką patvirtinta patys aukščiausi istorijoje Lietuvai suteikti kredito reitingai ir tai, kad net krizės metu galėjome pasiskolinti trisdešimčiai metų už 0,5 proc. palūkanas“, – teigė V. Šapoka.
Jis sakė nejaučiantis apmaudo, kad po ketverių pertekliaus metų savo įpėdiniams yra priverstas palikti deficitinį biudžetą, nes tą lėmė objektyvios aplinkybės, taip pat pabrėžia, kad Lietuva finansiškai yra pasiruošusi atlaikyti antrą koronaviruso pandemijos bangą.
– Kas pasikeitė per tuos ketverius metus, jei lygintume 2016-ųjų pabaigoje jus paliktą Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės biudžeto projektą su tuo, kurį jūs paliekate naujai valdžiai?
– Manau, kad pats didžiausias pasiekimas yra tai, kad buvo sustyguota valstybės fiskalinė politika. Atsirado supratimas ir konsensusas, kad atsakinga fiskalinė politika yra vienas iš rimčiausių pamatų ilgalaikiam ir tvariam augimui.
Ypač svarbu ir tai, nors rezultatus pamatysime gerokai vėliau, kad iš esmės buvo pertvarkytas strateginis biudžeto planavimas. Turime išties galingą instrumentą vykdyti nuoseklią, į konkrečius rezultatus orientuotą politiką, nes nuo šiol biudžetai bus su visais integruotais finansavimo šaltiniais, aiškiais tikslais, aiškia dokumentų hierarchija. Manau, kad tai tikrai pasiteisins ir bus rimta paspirtis būsimiems finansų ministrams ar ministrėms.
– Tačiau ir ekonominė bei finansinė situacija dabar visiškai kitokia nei 2016-aisiais, kai kalbėdamas apie viešuosius finansus pabrėžėte, kad „pinigai ant medžių neauga“. Panašu, kad bendromis pasaulio centrinių bankų pastangomis tą „pinigų medį“ šiemet pavyko užauginti ir problema tampa ne pinigai, o efektyvus jų panaudojimas. Jūsų vertinimu, kiek ilgai tęsis šie naujos monetarinės politikos laikai?
– Dabartinė situacija praeityje neturi precedento, iš skelbiamų prognozių matome, kad pasaulinis ekonomikos nuosmukis ir pasaulinės skolos pasieks neregėtus lygis, centrinių bankų pinigų spausdinimo pagreitis taip pat yra nematytas istorijoje. To pasekmės vienareikšmiškai bus ir jos nėra be rizikų. Jei trumpuoju laikotarpiu, pavyzdžiui, euro zona susidurs su defliacijos rizika, ilguoju laikotarpiu mūsų laukia išaugusios infliacijos ar atskirų turto klasių kainų augimo rizikos, kyla ir valstybės skolų krizės tikimybė.
Infliacija šiais laikais yra mažesnis baubas nei, pavyzdžiui, didelis nedarbas, todėl dideles skolas turinčios šalys, ieškodamos sprendimų, kaip jas sumažinti, gali tuo naudotis. Neatmetu galimybės, kad pastangos mažinti skolas tam panaudojant infliacinius procesus gali tapti ilgesnio laikotarpio perspektyva.
– Visgi šie procesai negali tęstis amžinai, todėl ir „pinigų medis“ neišvengiamai sulauks savo medkirčio. Kada ir kas galėtų imtis tokios iniciatyvos?
– Nemanau, kad užtektų, kalbant metaforomis, vieno medkirčio. Pasaulis yra labai glaudžiai susijęs, šiuo metu pinigai sparčiai spausdinami iš esmės visuose kontinentuose ir ateityje tikrai reikės koordinuotų sprendimų, kad išvengtume skolų krizės. Lengvų sprendimų čia tikrai nebus.
– Ar koronaviruso krizė gali pereiti į skolų krizę?
– Tokia tikimybė yra, dar ir turint omenyje, kad neapibrėžtumą pasaulyje šiuo metu kuria ne tik pandemija, bet ir karšti geopolitikos taškai, įtampos tarptautinėje prekyboje, protekcionizmo apraiškos, „Brexito“ situacija. Net iki pandemijos pasaulio ekonomikos augimas buvo pakankamai trapus, todėl tas neapibrėžtumas pats tampa rizika, nes mažina investavimo iniciatyvą.
– Kartais atrodo, kad pigių pinigų lietumi suvilioti politikai šiuo metu vadovaujasi ne visai teisingu posakiu, jog „norint išvengti pagirių reikia nenustoti gerti“? Toks požiūris tik paslepia, o ne sprendžia esmines ekonomikos problemas.
– Kuomet šalys susiduria su tokiu dideliu ekonominiu šoku ir nepriklausomai nuo esamos fiskalinės erdvės naudoja ekspansinę fiskalinę politiką, staigus jos nutraukimas atneštų daugiau žalos nei naudos. Aš manau, kad prispausdinti pinigai problemą atitolina, leidžia stabdyti gaisro plitimą, tačiau nenaikina jo židinių. Dėl to dabartinis galimybių langas, ypač Europoje, turi būti išnaudas pilna apimtimi, tiek susigrąžinant strateginę autonomiją aukštųjų technologijų, medicinos ir kitose srityse, tiek skaitmenizuojant ir žalinant ekonomiką.
– Panašu, kad Lietuvos valstybės skolos lygis artimiausiais metais stabilizuosis ties 50 proc. BVP. Ar realu jį sumažinti iki 40 proc. ir kiek laiko tai užtruktų?
– Aš manau, kad realu skolą stabilizuoti, pakeisti jos trajektoriją ir vėl pasiekti saugesnį 40 proc. lygį, tačiau tai užtruks. Dabartinis biudžeto projektas, kartu su kuriuo teikiamas ir trimetis planas, aiškiai parodo, kad per ganėtinai trumpą laiką Lietuva grįžta į saugų, Mastrichto kriterijus atitinkantį biudžeto deficito lygį.
Jei Lietuva nuosekliai laikysis trimečio plano, skolos trajektorija taip pat pradės keistis į žemėjimo pusę, o kiek metų užtruks pasiekti 40 proc. lygį, priklausys nuo ateinančio Seimo ir Vyriausybės sprendimų.
– Koronaviruso situacija pastaruoju metu taip pat klostosi nepalankia linkme. Kiek valstybė šiuo metu turi finansinių rezervų, kuriuos galėtų panaudoti verslui ir gyventojams paremti?
– Valstybė yra finansiškai pasiruošusi atlaikyti ir antrąją pandemijos bangą, kitų metų biudžetas taip pat buvo formuojamas siekiant, kad jis būtų saugus. Ne kartą sakiau, kad tiek dėl pandemijos, tiek dėl ekonominės ir geopolitinės situacijos padėtis yra ypač neapibrėžta, nes pandemijos proveržius vienose ar kitose šalyse ir kaip jie kaskaduojasi į realią ekonomiką, prognozuoti yra labai sudėtinga. Todėl privalome būti ypač atsargūs.
Žinoma, turime pasirūpinti pažeidžiamiausiais visuomenės sluoksniais, turime pasinaudoti galimybių langu ir investuoti į ateities ekonomikos DNR, bet tam, kad suvaldytume finansus ir neišmuštume tvaraus pagrindo iš po kojų, turime šaldyti visas kitas išlaidas.
– Konkretizuosiu klausimą, jei artimiausiu metu tektų šalyje įvesti didesnės ar mažesnės apimties karantiną, kokios būtų valstybės finansinės galimybės paramai teikti?
– Valstybės iždas tikrai yra pilnas, tiek pinigų prasme, tiek sukauptų rezervų prasme. Šiuo metu mūsų rezervai yra virš vieno milijardo eurų, o kadangi užsienio investuotojai Lietuva pasitiki, todėl jei reikėtų papildomai skolintis, tikrai turėsime manevro laisvę ir galėsime tuo pasinaudoti. Taip pat nėra pilnai išnaudotos ir tarptautinių finansų institucijų suteiktos paskolos.
– Minėjote Lietuvos ateities ekonomikos DNR planą, tačiau jis yra sulaukęs ir nemažai kritikos. Oponentai teigia, kad dalis plane numatytų projektų neturi nieko bendra nei su ekonomikos proveržiu, nei su Europos žaliuoju kursu. Ką galėtumėt į tai atsakyti?
– Kiekvienas analizuodamas bendrą šalies investicijų planą jį vertina iš savo taško, tuo metu aš turiu matyti plačiai ir girdėti visus. Planas apima tiek dabartinį, tiek būsimą ES finansavimo laikotarpį, taip pat Recovery and Resilience Facility (Europos ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo – BNS) instrumentą, todėl analizuojant naujas pasiūlytas priemones, kurių vertė yra kiek mažesnė nei 2 mlrd. eurų, mes matome, kad dvigubai daugiau lėšų yra skirta investicijoms į žmogiškąjį kapitalą, dvigubinamos investicijos į mokslą ir inovacijas.
Pats planas nėra iškaltas akmenyje, manau, kad iš esmės galima keisti visas priemones, tačiau penkios pagrindinės kryptys turi būti išsaugotos, nes yra konsensusas, kad jos yra ir teisingos, ir atneš daugiausiai naudos Lietuvai. Dėl konkrečių priemonių ir projektų kiekvienas gali turėti savo požiūrį, yra sukurtas investicijų komitetas, įtraukiant visus socialinius partnerius, kuris turės užtikrinti, kad finansavimą gautų tik tie projektai, kurie Lietuvai atneš didžiausią naudą.
– Kaip šiame kontekste vertinate šiuo metu bene dažniausiai linksniuojamą siūlymą dėl nacionalinės oro bendrovės steigimo?
– Čia geriau galėtų atsakyti už šią sritį atsakingas ministras, bet pirmiausiai reikia pabrėžti, kad sprendimų dėl konkrečių projektų dar nėra, o lėšos yra numatytos, kad būtų atkuriami Lietuvai svarbūs skrydžiai, išplečiama jų geografija. To labiausiai trūksta verslo bendruomenei, be normalaus ir efektyvaus oro susisiekimo su pasauliu sunkiai galėtume tikėtis naujų užsienio investicijų. O ar tai vadinti virtualiomis avialinijomis, ar parinkti kitą pavadinimą, paliksiu spręsti tos srities ekspertams.
– Norite pasakyti, kad avialinijos yra tik vienas iš galimų įrankių plane numatytiems tikslams pasiekti?
– Tikrai taip, jei rasime efektyvesnį įrankį, jis ir bus pasirinktas. Pasikartosiu, tikslas yra išplėsti skrydžių geografiją, orientuojantis į potencialiems ir esamiems investuotojams būtinus skrydžius.
– Vyriausybės programoje buvo nemažai kalbama apie savivaldos finansinio savarankiškumo stiprinimą, tačiau jos skolinimosi galimybės ir toliau išlieka maksimaliai suvaržytos.
– Diskutuoti apie savivaldybių finansinį savarankiškumą negalima be regioninės politikos aspekto. Dažnai iš savivaldybių girdime priekaištus, kad jos viską žino geriau ir leidus joms daugiau pasiskolinti viskas savaime susitvarkys. Istorija parodė, kad kai savivalda galėjo praktiškai neribotai skolintis, nemaža dalis savivaldybių tiesiog prasiskolino.
Be aiškios ir tikslingos regioninės politikos savivaldybių finansinis savarankiškumas, mano nuomone, yra neįmanomas. Šiuo metu tikrai yra šansas susidėlioti normalią regioninės politikos reformą ir tą papildomą finansavimą, kiek jai reikia įgyvendinti, finansuoti iš Recovery and Resilience Facility fondo.
– Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugo Sinkevičiaus siūlo steigti Vietos plėtros paskolų ir garantijų fondą, jam panaudojant Recovery and Resilience Facility lėšas. Ar palaikote šią idėją?
– Sutinku 100 proc. su šita mintimi. Kuomet bus ruošiamas galutinis planas, kuris turi būti pateiktas siekiant gauti Recovery and Resilience Facility finansavimą, manau, šitas fondas puikiai tiktų regioninės politikos kontekste.
– Ar Vietos plėtros paskolų ir garantijų fondas galėtų būti siejamas ir su planais steigti valstybinį banką?
– Kas bus šio fondo valdytojas, šiuo atveju yra antros eilės klausimas, svarbu, kokie būtų šio fondo tikslai ir kaip jie siesis su regionine politika. Savo nuomonę dėl valstybinio banko aš esu ne kartą išsakęs – remiu siūlymą konsoliduoti esamas nacionalines plėtros įstaigas (Žemės ūkio paskolų ir garantijų fondą, Viešųjų investicijų plėtros agentūrą (VIPA) ir „Invegą“ – BNS), o valstybinio mažmeninio banko steigimas atneštų daugiau žalos nei naudos.
– Kodėl šiai Vyriausybei nepavyko priimti sprendimų dėl Žemės ūkio paskolų ir garantijų fondo, VIPA ir „Invegos“ konsolidavimo, nes politinė valia tam lyg ir buvo?
– Finansų ministerija yra parengusi konsolidavimo projektą, tačiau šakinės ministerijos nori išsaugoti savo įtaką. Nepaisant to, kad keitėsi kai kurie ministrai, tos nuomonės išliko nepakitusios. Aš manau, kad kiekviena ministerija nori būti svarbi ir konsolidavimo projektą mato kaip grėsmę pačios ministerijos savivertei. Dažnai pamirštama, kad reikia žiūrėti į bendrą paveikslą.
– Konsolidavimo idėją remia Prezidentūra, ar manote, kad ji bus tęsiama ir suformavus naują Vyriausybę?
– Aš neabejoju, kad tai vėliau ar anksčiau įvyks, nes, vaizdžiai tariant, valstybei neįmanoma išvystyti iki aukšto lygio trijų finansinių institucijų. Geriau koncentruoti tą kompetenciją vienoje vietoje ir turėti stiprią struktūrą, kuri gali pritraukti žymiai daugiau institucinių investuotojų lėšų.
– Kitų metų biudžeto projektas bene pirmą kartą yra teikiamas be esminių mokesčių pakeitimų. Ar tai lėmė tik koronaviruso situacija?
– Aš manau, kad nepriklausomai ar būtų koronavirusas, ar ne, rinkiminiais metais neperspektyvu keisti mokesčius, nes prieš pat rinkimus įtampos tarp politikų pasiekia apogėjų ir rasti konsensusą būtų beveik neįmanoma. Tam, kad būtų užtikrintas tęstinumas ir kuo didesnis ateities apibrėžtumas, rinkiminiais metais keisti mokesčius yra tikrai netikslinga.
– 2016-ųjų pabaigoje paskirtas finansų ministru planavote, kad valstybės finansai nedeficitiniais taps tik 2019 metais, tačiau tą pavyko pasiekti jau 2016-aisiais ir išlaikyti iki šių metų. Nejaučiate apmaudo, kad dėl koronaviruso krizės savo įpėdiniams vėl paliekate deficitinį biudžetą?
– Apmaudo tikrai nejaučiu, nes kelerių metų patirtis rodo, kad elgėmės teisingai. Gerais laikais kaupėme rezervus ir taip sukurta fiskalinė erdvė leido greitai ir efektyviai reaguoti kritiniu momentu. Biudžeto perteklius ar deficitas nėra savaiminiai tikslai, kuomet yra geri laikai, reikia ruoštis blogiems ir jiems atėjus naudotis sukauptais rezervais, taip išlyginti ir užtikrinti kuo stabilesnį visuomenės gyvenimą.
– Kai man 2016-ųjų rudenį teko pirmą kartą imti jūsų interviu, atrodėte tikrai atviresnis ir jei, nesupyksite, nuoširdesnis. Kaip tie ketveri darbo Vyriausybėje metai jus pakeitė kaip žmogų?
– Nemanau, kad buvimas valdžioje mane pakeitė iš esmės kaip žmogų. Žinoma, įgauta patirtis išmokė į daugelį dalykų reaguoti žymiai ramiau ir šalčiau. Kai susidėlioji strategiją ir nuosekliai jos sieki, sudėtinga išmušti iš vėžių. Ant savo darbo stalo aš turiu vienintelį simbolį – giroskopą, kuris primena, kad kaip beblaškytų įvairios aplink verdančios emocijos, visada galima rasti centrinį pusiausvyros tašką ir nenukrypti nuo strategijos kurso.
– Ar būtumėt sutikęs tapti ministru, jei prieš ketverius metus žinotumėt, kas jūsų laukia?
– Manau, kad tikrai taip.
– Dėkoju už pokalbį.
Autorius Šarūnas Sabaitis
Finansų ministerijos nuotrauka
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
