Lietuvos karinė žvalgyba yra pasirengusi padėti sveikatos apsaugos sistemai sustiprinti medicininės žvalgybos pajėgumus, reaguojant į koronaviruso pandemijos pamokas, sako tarnybos vadovas pulkininkas Remigijus Baltrėnas.
Karininko nuomone, žvalgų analitikų pagalba civilinėms institucijoms yra realesnis kelias nei atskiro medicininės žvalgybos padalinio kūrimas.
„Karinė žvalgyba gali suteikti analitinius gebėjimus ir medicininės, virusologinės rizikos įvertinimą visų grėsmių ir rizikų kontekste valstybės mastu“, – interviu BNS sakė Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos direktorius R. Baltrėnas.
Retai su žiniasklaida bendraujantis departamento vadovas interviu BNS davė Lietuvos karinės žvalgybos atkūrimo trisdešimtmečio proga.
R. Baltrėnas teigė, kad Baltarusija pastaruoju metu stiprina karinį bendradarbiavimą su Rusija, o pratybose abiejų šalių kariai mokosi atkirsti Baltijos šalis nuo Lenkijos per vadinamąjį Suvalkų koridorių.
„Tuos pykčius, kurie viešai indikuoja apie galimus nesutarimus, mes kaip karinė žvalgyba vertiname kaip vieną iš derybinių momentų, žaidimų, kurie tiesiog reikalingi Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai išgyventi“, – teigė departamento direktorius.
R. Baltrėno teigimu, Lietuvos karinė žvalgyba stiprina gebėjimus analizuoti Kinijos keliamas rizikas. Pasak karininko, rizikų Lietuvai kelia Kinijos karinis bendradarbiavimas su Baltarusija ir Rusija bei telekomunikacijų kompanijos „Huawei“ siekis dalyvauti kuriant penktosios kartos mobiliojo ryšio (5G) tinklą.
Interviu BNS pulkininkas taip pat atsakė į klausimus apie provokacijas prieš NATO karius Lietuvoje, naująją karinės žvalgybos veiklos strategiją ir karinės žvalgybos santykius su Valstybės saugumo departamentu.
– Pulkininke, kaip koronavirusas pakeitė karinės žvalgybos veiklą?
– Žvalgybai reikėjo rasti sumanių būdų dirbti iš namų. Tai buvo didžiausias iššūkis ir įdomumas man kaip vadovui. Manau, kad sekėsi puikiai, mūsų darbo efektyvumas viruso kontekste nekrito. Nuo pirmadienio pagal visus Vyriausybės nutarimus ir rekomendacijas jau grįžtame visi atgal į savo darbo vietas.
– Tarp didžiausių iššūkių turbūt buvo ryšio saugumo užtikrinimas?
– Didžiausias apribojimas buvo tai, kad užsidarė sienos. Ne paslaptis, kad vienas iš žvalgybos metodų yra darbas su savo žmonėmis. Tai mus šiek tiek apribojo, turėjome ieškoti saugių komunikacijos priemonių.
Bendravimas su partneriais NATO ir Europos Sąjungoje taip pat leido mums pasitikrinti, ar komunikacijos veikia. Tai suteikė daug pamokų.
– Kaip koronaviruso pandemija veikia priešiškų žvalgybų veiklą?
– Viruso poveikis ir sienų uždarymas lygiai taip pat paveikė ir mūsų priešininkus. Jų judėjimas ir veikimas mūsų valstybės teritorijoje buvo labai apribotas, nors ir iki viruso žvalgybos bendruomenės dėka jis pačių mūsų priešininkų buvo vertinamas kaip nepalankus.
Bet priešininkai irgi surado sumanių būdų, kaip veikti. Viena iš sustiprintų sferų buvo kibernetinė erdvė. Sustiprėjo informacinės operacijos, propaganda, kibernetinė veikla, skenavimas.
– Kalbant apie koronaviruso pandemijos pamokas – ar Lietuvos karinė žvalgyba gali užsiimti medicinine žvalgyba?
– Karinė žvalgyba užduotis gauna iš Valstybės gynimo tarybos. Ar karinė žvalgyba dabar vykdo medicininę žvalgybą? Ne. Ar turėtų? Tai turėtų spręsti valstybės vadovai ir mano tiesioginis viršininkas krašto apsaugos ministras.
Medicininė žvalgyba yra nauja disciplina, jos išvystymui reikia daug resursų. Rimtą medicininę žvalgybą pajėgios išlaikyti strateginės valstybės, tokios kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija, Vokietija.
Mano vertinimu, sąlyginiai medicinos žvalgybos pajėgumai ir dabar egzistuoja valstybėje, tiktai ne žvalgybos institucijose. Visuomenės sveikatos centras, kitos institucijos demonstravo savo žinojimą, tik tas žinojimas buvo „čia ir dabar“. Ką reikia sustiprinti – tai žiūrėjimą į priekį ilgesniam laikotarpiui.
Aš manau, kad karinė žvalgyba šiai akimirkai nėra pasiruošusi vykdyti medicininės žvalgybos. Mano požiūriu, pirmiausia turime pažiūrėti, ar jau neegzistuoja valstybėje tam tikros užuomazgos tos pačios medicininės žvalgybos, kaip mes ją bevadintume, ir ar vietoj to, kad ieškotume, kur staiga permesti resursus, neturėtume išvystyti jau esamą pamatą. Tai būtų efektyvus resursų naudojimas, nes ryšiai tarp medikų, tarp virusologų jau yra, tik galbūt jų matymo laukas yra ne toks ilgas kaip žvalgybos. Ir šioje vietoje juos turbūt reikėtų stumtelėti į priekį.
– Kitaip tariant, būtumėte pasirengę pasidalyti savo analitika, stiprinant žvalgybinius gebėjimus civilinėse sveikatos priežiūros sistemos struktūrose?
– Vienareikšmiškai. Karinė žvalgyba gali suteikti analitinius gebėjimus ir medicininės, virusologinės rizikos įvertinimą visų grėsmių ir rizikų kontekste valstybės mastu. Mes galime dalyvauti civilinių nekarinių institucijų darbo grupėse ir prisidėti analitikais – juk karinėje žvalgyboje analitinis pajėgumas vystomas jau 30 metų.
Kalbant apie karinę pusę, krašto apsaugos sistemoje yra karo medicinos tarnyba. Mes vertiname grėsmes ir rizikas tarptautinėse operacijose, kuriose dalyvauja Lietuvos kariai, pavyzdžiui, kokia yra epidemiologinė situacija Afganistane, dalyvaujant ir karinei žvalgybai, ir karo medicinos tarnybai, karo medikams ir civiliams medikams.
– Kas galėtų imtis lyderystės sutelkti esamus pajėgumus, kad sistema būtų geriau koordinuojama?
– Mano vertinimu, to tikrai neturėtų daryti karinė žvalgyba. Manau, kad tą turėtų daryti civilinė institucija ir, greičiausiai, tai turėtų daryti tas, kas jau turi patirtį, šiuo atveju turbūt turime kalbėti apie sveikatos apsaugos sistemą.
Ir tada, aš manau, tiek ir karinė žvalgyba, tiek ir civilinė žvalgyba gali ženkliai prisidėti prie stiprinimo ir apjungimo į sistemą, patariant dėl analizės ir įtraukimo į platesnį paveikslą.
– Didžiausią dėmesį karinė žvalgyba skiria Rusijos ir Baltarusijos keliamų grėsmių vertinimui ir šalinimui. Kokios svarbiausios tendencijos šitoje srityje?
– Rusijos ir Baltarusijos karinis bendradarbiavimas pastaruosius penkerius metus kryptingai stiprėja. Politinėje, ekonominėje dimensijoje, viešojoje erdvėje matome diskusijos iš Baltarusijos lyderio Aleksandro Lukašenkos, bet, mūsų vertinimu, tai yra tiesiog manipuliacija ir bandymas išgauti geresnes sąlygas derantis su Rusija ir su Vakarais. Vienas iš pagrindinių autoritarinių valstybių lyderių požymių yra išgyvenimo instinktas. Jis mobilizuoja jo derybinius įgūdžius, jis turi žaisti su Rusija, Kinija, Europos Sąjunga.
Rusijos ir Baltarusijos karinė grupuotė dalyvauja „Zapad“ mokymuose, kitais metais artėja dar vieni šios grupuotės mokymai. Treniravimo scenarijuose visada yra kalba apie Suvalkų koridorių, deblokavimo operaciją.
Žinoma, yra nemažai apribojimų dėl skiriamų resursų. Rusijoje šiek tiek lengviau, Baltarusijoje yra prasčiau su gynybos biudžetu, bet jie vieni kitus mainų programoje puikiai remia, vyksta ginkluotės tiekimas iš Rusijos Baltarusijai tam tikros paskolos kontekste.
Tuos pykčius, kurie viešai indikuoja apie galimus nesutarimus, mes kaip karinė žvalgyba vertiname kaip vieną iš derybinių momentų, žaidimų, kurie tiesiog reikalingi A. Lukašenkai išgyventi.
– Teikiate kontražvalgybinę paramą NATO šalių kariams, esantiems Lietuvoje. Su kokiomis grėsmėmis iš Rusijos Lietuvoje susiduria sąjungininkai?
– Pirmiausia – propaganda. Šiemet jau buvo kelios informacinės atakos, susijusios su amerikiečių ir vokiečių kariais. Mes dirbame kartu su kontražvalgybos tarnybomis iš valstybių, kurios atsiuntė karius, ir mums gerai sekasi išaiškinti grėsmes – pavyzdžiui, kad ne kiekvienas rusiškai kalbantis Lietuvos pilietis yra Rusijos agentas, nors pradžioje jiems galėjo būti toks įspūdis, atvykus iš savo valstybės į Rytų Europą, pasienį su Rusija.
Kita pusė yra kibernetinė grėsmė. Treniruojamasi Pabradės poligone, kuris yra netoli nuo Baltarusijos sienos, mes žinome, kad Baltarusijos saugumo ir žvalgybos tarnybos turi gerus signalų žvalgybos pajėgumus, sugeba surinkti ir, jeigu reikia, blokuoti mobiliųjų telefonų signalus. Amerikietis ar vokietis karys tiesiogiai tą pajaučia: staiga dingsta ryšys, atsiranda kažkoks triukšmas. Mūsų, karinės žvalgybos, požiūriu tai yra pakankamai natūralūs procesai, tiesiog užtrunka laiko suformuoti suvokimą, kad tai yra realybė.
– Ar karinė žvalgyba stiprina gebėjimus analizuoti Kinijos keliamas rizikas ar grėsmes?
– Šiai dienai Kinija yra traktuojama kaip rizikos faktorius. Taip, karinėje žvalgyboje yra stiprinami analitiniai pajėgumai Kinijos atžvilgiu. Kalbos žinojimas, regiono ekspertizė reikalauja nemažų investicijų, šiai dienai turime gerą pradžią, ją vystome. Pagal Žvalgybos įstatymą, vertiname karinę dimensiją, kaip žinia, Kinijos gynybos pramonė yra didžiulė.
Kinijai iš karinės pusės mūsų valstybė nėra prioritetas, bet turime antrines pasekmes per Baltarusijos bendradarbiavimą su Kinija, prieš keletą metų Rusijos ir Kinijos laivynas kartu buvo Baltijos jūroje. Taigi tuo pačiu tempu vystome savo analitinius pajėgumus, kad gebėtumėme analizuoti Kinijos rizikos veiksnį.
– Vyriausybė neseniai svarstė 5G ryšio plėtrą. Ar jūsų tarnyba šiuo klausimu teikė rekomendacijas Vyriausybės nariams, krašto apsaugos ministrui, Prezidentūrai?
– Vyriausybės lygiu veikia Nacionalinio saugumo komisija. Aš, kaip karinės žvalgybos vadovas, esu tos komisijos nuolatinis narys. Šitos komisijos formate buvo diskutuota ir nagrinėta, taip, mes teikėme rekomendacijas.
– Koks karinės žvalgybos vertinimas dėl „Huawei“ dalyvavimo plėtojant 5G ryšį?
– Kinijos kompanijos „Huawei“ dalyvavimas yra rizikos veiksnys. Apie tai kalba ir mūsų partneriai. Vieni partnerių ieško stipresnių rizikos valdymo priemonių, kiti tiesiog konstatuoja, bet niekas negali paneigti, kad rizikos faktorius yra, vien dėl to, kad Kinijos įstatymai įpareigoja kompanijas dalyvauti, jeigu būtų aktualu, šnipinėjimo veikloje. Taigi tai yra rizikos faktorius, kurį reikia vertinti.
– Pernai patvirtinta nauja karinės žvalgybos veiklos strategija 2019-2024 metais. Kokie yra didžiausi pokyčiai, palyginus su prieš tai buvusia strategija?
– Pagrindinis iššūkis yra informacijos ir duomenų gausa. Iš principo 90 proc. yra atvirai prieinama informacija, o 10 proc. reikia užpildyti įslaptintais žvalgybos metodais. Turime išfiltruoti duomenis, išrinkti tai, kas yra reikalinga pagal Valstybės gynimo tarybos kryptis. Tam reikia investuoti į technologijas, į programinę ir technologinę įrangą. Tai svarbu ir dėl to, kad kibernetinė sritis neturi sienų, pavyzdžiui, mūsų kompiuteriai gali būti naudojami atakoms prieš NATO valstybes.
Kita kryptis yra žmogiškieji resursai. Mes, kaip karinė žvalgyba, konkuruojame rinkoje su visais kitais bandydami pritraukti geriausius talentus, bet esame valstybės finansuojama įstaiga, todėl turime apribojimus mokėti konkurencingą atlyginimą. Dėl to, kad karinė žvalgyba iš principo nėra vieša organizacija, mums yra šiek tiek paprasčiau sukurti tą gerą mistinę aureolę ir pasakyti - ateikit pas mus, mes jums pasiūlysim tai, ko jūs galbūt nežinote, bet norėtumėte sužinoti. Taip pat galime eiti į krašto apsaugos sistemą ir iš ten bandyti pritraukti žmones. Tačiau mums reikia ir talentų iš aukštųjų mokyklų.
Pritraukus jaunus žmones vėliau reikia juos išlaikyti. Kiekvieną kartą, kai pareigūnas nori išeiti, aš visada su juo kalbuosi, norėdamas sužinoti priežastis. Yra nauja karta, kaip mes ją bevadintumėm. Jie ateina, o po dvejų ar trejų metų sako: viskas pas jus yra gerai, bet aš noriu pamatyti pasaulį. Todėl mums svarbūs klausimai dėl kvalifikacijos kėlimo, komandiruočių į užsienį.
Taip pat labai svarbi partnerystė. Mes esam NATO ir ES karinės žvalgybos bendruomenės dalis. Negalime turėti tiek resursų, tiek žmonių, kaip didesni partneriai, todėl turime bendradarbiauti. Kuo geresnis bendradarbiavimas, tuo geresnį karinės žvalgybos vertinimą mes galim pateikti valstybės vadovams priimti jiems reikalingus sprendimus.
– Kiek karinėje žvalgyboje dirba karių, o kiek civilių?
– Mes turime dvi kategorijas, tam tikrą santykį kariškių ir civilių.
Civilių statusas kaip žvalgybos pareigūno yra apibrėžtas Žvalgybos įstatyme, jų statusas toks pat kaip ir pareigūnų Valstybės saugumo departamente. Kita dalis yra kariškiai, nes reikalinga gili karinė ekspertizė, pavyzdžiui, oro gynybos sistemų analizė ar panašiai.
– Viešumoje iš žvalgybos tarnybų daugiau matomas Valstybės saugumo departamentas. Kiek dviejų žvalgybos tarnybų veiklos sritys yra aiškiai atskirtos, o kiek yra kažkokių pilkų zonų, galbūt konkuravimo tarp dviejų tarnybų?
– Aš netraktuočiau, kad yra konkuravimas. Žvalgybos įstatymas labai aiškiai apibrėžia dimensijas. Karinė gynybos dimensija yra išskirtinai karinės žvalgybos kompetencija. Visa kita galima traktuoti kaip pilkąją zoną, nes Žvalgybos įstatyme kalbama apie karinę-ekonominę, karinę-politinę, karinę-informacinę sritį.
Karinis valstybės instrumentas neveikia izoliacijoje nuo politikos. Kariuomenė yra užsienio politikos, gynybos politikos tąsa. Todėl ir mes negalime izoliuotai analizuoti tik karinę dimensiją ir pasakyti, kad politinė dimensija jau yra civilių darbas. Mes turime ateiti ir pasakyti, kaip, pavyzdžiui, A. Lukašenkos manipuliacija su ES gali įtakoti gynybinį potencialą arba gynybinį kompleksą. Čia prasideda tos pilkosios zonos, kuriose, manau, mes pakankamai gerai surandam sutarimą, bendradarbiaujam, atsiskiriam, kur kas užima vedantį vaidmenį. Galiausiai Valstybės gynimo taryba aiškiai nustato kiekvienais metais prioritetus abiem institucijoms ir tai yra tas pagrindinis, platus strateginis dokumentas, kuris mums leidžia dirbti toliau.
Kalbant apie viešumą, AOTD tuos visus 30 metų yra stiprus ir garsus tuo, kad tiesiog profesionaliai dirba savo kaip karinės žvalgybos darbą. Kai yra aktualu ir reikia, mes einam į viešumą. Vienąkart per metus skelbiamas viešas grėsmių įvertinimas, būna ir išskirtiniai atvejai. Šis atvejis yra išskirtinis, nes minime karinės žvalgybos trisdešimtmetį. 2017 metais buvo išskirtinis atvejis, kada aš išėjau į viešumą, nes prie mūsų sienos vyko „Zapad“ mokymai ir buvo reikalingas paaiškinimas visuomenei iš karinės žvalgybos vadovo.
Taigi tada, kada yra aktualu visuomenei žinoti, kas vyksta, tuo metu karinė žvalgyba yra pasiruošusi tiek, kiek įmanoma atsisėsti, kalbėtis su žiniasklaida ir per ją perduoti žinutes visuomenei, kad karinė žvalgyba ir krašto apsaugos sistema užtikrina gyvybiškai svarbių nacionalinio saugumo interesų gynybą ir atlieka savo darbą. Per dažnai kalbant turbūt prarastų reikšmę žodis „žvalgyba“, kas iš principo yra ne viešas informacijos rinkimo metodas.
– Kodėl neišėjot į viešumą pernai, kai įvyko vadinamieji „šnipų mainai“ su Rusija?
– Turbūt paaiškinimas yra labai paprastas. Valstybės saugumo departamentas užsiėmė žmonių grąžinimu iš Rusijos į Lietuvą ir tai komentavo viešumoje.
– Kokią svarbiausią žinią norėtumėte perduoti karinės žvalgybos bendruomenei trisdešimtmečio proga?
– Noriu padėkoti visiems karinės žvalgybos vadovams nuo 1990 metų birželio 1 dienos, kurie padėjo pamatus, statė karinės žvalgybos namą ar jį pertvarkė, kai reikėjo.
Karinės žvalgybos evoliucija vyko kartu su valstybės ir su grėsmės prie mūsų valstybės sienų evoliucija. Kai kurie žvalgybos pareigūnai, analitikai yra vaikščiojančios enciklopedijos, net ir aš bendraudamas su jais neturiu klausimų, į kuriuos jie neturėtų atsakymų...
Žaviuosi visais esamais ir buvusiais žvalgybos pareigūnais, kurie priklauso mūsų šeimai, už tai, kad kiekvienas, kaip ta skruzdėlytė, nešė po grūdelį ir taip išaugino rimtą, gerą skruzdėlyną, kuris vadinasi AOTD ir sugeba įvertinti esamas rizikas, kylančias grėsmes valstybei ir laiku informuot valstybės vadovus.
– Ačiū už interviu.
----------
Karinė žvalgyba savo metines mini birželio 1-ąją, nes tą dieną 1990 metais Krašto apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo įsteigtas žvalgybos skyrius, pagal tarpukario Lietuvos tradicijas pavadintas Antru. Lietuvos karinė žvalgyba dabartinį pavadinimą gavo 1997 metais.
Autorius Vaidotas Beniušis
Vilnius, birželio 1 d. (BNS).
BNS nuotrauka
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
