Vytauto Didžiojo universiteto dr. Eglė Pranckūnienė sako, kad pasitikėjimas ir visuomenės palaikymas švietimo praktikams yra be galo svarbus. Anksčiau mokytojai buvo gerbiami, jie jautėsi švietimo sistemos kūrėjais, kuriančiais Lietuvos mokyklą, turėjo daug kūrybinės laisvės. Šiandien situacija kiek kitokia – vykstant nuolatinėms švietimo reformoms buvo prarastas kryptingumas. Daug dėmesio skiriama įvairių vertinimo instrumentų įdiegimui – egzaminams, mokyklų vertinimui, reitingavimui ir sistema tapo labiau kontroliuojama, todėl mokytojai pradėjo jaustis nuleistos „iš viršaus“ sistemos vykdytojais, o ne jos dalyviais.
Šiemet VDU Švietimo akademija kaip tik būsimiems pedagogams siūlys unikalias, novatoriškas studijas, kurios leis iš karto tapti dviejų ar daugiau dalykų mokytojais. Tai plės būsimų specialistų akiratį ir padės įgyti kuo daugiau pedagogams reikalingų kompetencijų. VDU apsigynusi daktaro disertaciją švietimo ekspertė E. Pranckūnienė pažymi, kad studijuojant pedagogiką labai svarbus yra bendrasis pedagogo pasirengimas – suprasti, kas yra mokymas ir ugdymas. Būsimi mokytojai turi įgyti kuo daugiau strategijų, kaip dirbti su paaugliais, kurie dažnai praranda mokymosi motyvaciją.
Kaip vertinate šiandienę švietimo sistemą Lietuvoje?
Tai labai sudėtingas klausimas, į kurį ne taip lengva rasti tikslų atsakymą. Tai, kas šiuo metu vyksta švietime, yra nepaprastai marga – yra kas džiugina ir kas liūdina. Galime tik pasidžiaugti nuolatos augančia mūsų švietimo praktikų kompetencija, nes yra išties nemažai pedagogų, kurie savo mokyklose kuria unikalias mokymosi patirtis. Tačiau nerimą kelia švietimo politika, kuri yra nekryptinga ir pilna sumaišties. Mūsų pedagogai yra daug kuo nusivylę, jaučiasi nevertinami ir pavargę. Ir tas nuovargis atsirado dėl nežinomybės, sumaišties, nesaugumo ir ypač dėl politinių sprendimų, kurie akivaizdžiai atspindi nepasitikėjimą praktikais. Su jais nėra pakankamai tariamasi, jie dažnai paliekami nuošalyje, o galiausiai priimti sprendimai yra primetami – telieka juos tik įgyvendinti. Šioje vietoje pedagogai turėtų būti sprendimų kūrėjai, ne tik vykdytojai.
Kaip manote, kodėl šiandienė švietimo sistema, vykdomos reformos išgyvena ne pačius geriausius laikus, tiksliau tariant – jaučiama nuolatinė krizė?
Taip jau yra, kad švietimo sistema turi nuolat atsinaujinti, bet kiekviena reforma turėtų turėti aiškią kryptį ir nuosekliai eiti ta kryptimi. Juk pokyčiai į praktiką ateina labai negreitai ir tikrai nereikia naiviai tikėti, kad naujas idėjas tuoj pat pritaikysime praktiškai.
Manau, kad didžiausia problema ta, jog reformų iniciatyva persikelia į politinį lygmenį, o kadangi politika yra nulemta rinkimų ir nuolatinių svyravimų – priimami sprendimai dažnai būna greiti ir nepakankamai pagrįsti. Atsiranda spaudimas, forsavimas, nėra duodama žmonėms išsikalbėti, pasitarti ir, galiausiai, – susitarti. Tampa natūralu, kad viskas atmetama ir nepriimama. Pavyzdžiui, etatinis mokytojų darbo užmokestis. Tai nėra tik techninis procesas, tai gana rimti kultūriniai pokyčiai mokyklos veikloje. Todėl, jei stinga bendradarbiavimo, nereikia stebėtis, jog geros ir pozityvios idėjos yra atmetamos, nes jos tiesiog yra netinkamai įgyvendinamos.
Ko reikia šiuolaikinei mokyklai, kad vaikai noriai į ją eitų? Kokia mokykla būtų sektinas pavyzdys Lietuvoje?
Man pačiai priimtina įtraukiojo ugdymo idėja, kai atsižvelgiama į individualaus mokinio gebėjimus, polinkius, pomėgius ir stengiamasi kiekvienam padėti atsiskleisti. Tai mokymas, kai niekas nerūšiuoja mokinių, bet stengiasi kiekvienam padėti mokytis ir vertina jo turimus gebėjimus bei potencialą. Labai džiugina, kad Lietuvoje jau yra mokyklų, kurios bando šią idėją taikyti.
Žaviuosi Suomijos švietimo sistema, kuri kuria mokyklą ne išskirtiniams vaikams – joje neskatinama pirmauti, – bet bandoma padaryti taip, kad būtų gerai kiekvienam. Tuo tarpu Lietuvoje mes vis dar esame linkę konkuruoti vieni su kitais – tai, matyt, yra įaugę į mūsų kraują, kultūrą. Ir tokios idėjos, kurios skatina bendradarbiavimą, susitelkimą, įsitraukimą, dažniausiai neprigyja ir yra ignoruojamos.
Koks turi būti geras šiuolaikinis pedagogas?
Šiuo metu Lietuvoje yra apie 30 tūkst. mokytojų, akivaizdu, kad gero šiuolaikinio pedagogo portretas negali atitikti kokio nors vieno etalono. Labai svarbu kiekvienam iš mūsų suprasti, kad mokytojas yra gyva asmenybė, jis yra atviras, integralus, savo srities profesionalas ir entuziastas. Jis išmano, kaip ir ką reikia mokyti. Visi šie dalykai yra labai svarbūs. Kiekvienas iš mūsų turime realių pavyzdžių, kai vienas mokytojas buvo labai griežtas, kitas – kaip tik labai draugiškas, trečiasis – užsidegęs savo dalyku. Todėl visi turime skirtingą ir vis kitokį gero mokytojo apibūdinimą.
Labai svarbu tai, kad šiuolaikinis mokytojas būtų savo srities profesionalas ir nuolatos mokytųsi, kitaip tariant, neužsisėdėtų ant pjedestalo. Pavyzdžiui, didžiulį metatyrimą atlikęs australų tyrėjas Johnas Hattie, kuris išanalizavo per 800 tyrimų, susijusių su mokinių mokymosi pažanga, išskyrė veiksnius, kurie labiausiai prisideda prie mokymosi pažangos. Vienas jo pastebėtų dalykų yra susijęs su mokytojo atvirumu mokymuisi, nuolatiniam tobulėjimui analizuojant mokinių mokymąsi. Kai vyksta tokie mainai tarp mokytojo ir mokinio, tuomet mokymasis yra tikresnis, intensyvesnis ir duodantis geresnį rezultatą.
Kaip manote, kodėl jauni žmonės taip baiminasi rinktis pedagogo profesiją ir ją įgiję nenori eiti dirbti į mokyklas?
Mano praktika ir darbinė patirtis rodo, kad jaunų žmonių, kurie nori mokytojauti, nėra mažai. Tačiau bendra neigiama nuotaika, kuri yra piešiama žiniasklaidoje, turbūt atgraso ne vieną nuo šios profesijos. Dažnai ir patys mokytojai savo praktikantams (būsimiems pedagogams) pataria neiti dirbti į mokyklas. Šiuo metu tiesiog yra daug nusivylimo tarp pačių mokytojų – savo profesija, savo profesine situacija. Antra vertus, nuolatos garsiai eskaluojama žinia apie vis senėjančią mokytojų kartą taip pat neskatina jaunų žmonių rinktis pedagoginio išsilavinimo, nes tarsi siunčiama žinutė – būsi patrauklus tol, kol būsi jaunas, o po kažkurio laiko tave „nurašys“ senėjančiai kartai. Ta įgyta daugiametė patirtis tarsi bus nebevertinga. Be abejo, pedagogo profesijos pasirinkimą lemia ir materialinė situacija, kuri šiuolaikiniam mokytojui neleidžia oriai pragyventi.
Mūsų visuomenėje trūksta gerų naujienų komunikacijos viešojoje erdvėje. Mes per mažai kalbam apie tai, koks yra įdomus ir kūrybiškas darbas mokykloje bei pačioje švietimo sistemoje. Gal todėl viskas taip užgožiama neigiamos informacijos.
Aukštųjų mokyklų atstovai vis garsiau kalba apie tai, kad mokyklas baigia vis silpnesni abiturientai. Kaip manote, kas daro įtaką vis prastėjantiems mokinių rezultatams?
Viskas susiję su tuo, kad mūsų švietimo sistemoje per mažai keičiasi ugdymo būdai. Šiuolaikiniai vaikai mokosi kitaip. Juk yra tokių vaikų, kuriems net vieno puslapio tekstą perskaityti jau yra sudėtinga. Be to, virtuali realybė tikrai daro didžiulę įtaką mokinių mokymuisi. O mes vis norime tokių rezultatų, kokie buvo prieš daugelį metų.
Dar visai neseniai buvo paskelbtas tyrimas, kad žmonių intelekto koeficientas smarkiai mažėja. Bet kaip mes matuojame tą intelektą? Matuojame taip pat, kaip tą darėme prieš daugybę metų. Šiais laikais, kai yra didžiuliai informacijos srautai, žmogui reikia jau kitokių dalykų. Mes tikrai neturėtume manyti, kad mūsų vaikai, dabartiniai mokiniai, yra mažiau išsilavinę ar žemesnio intelekto. Jie tiesiog kitaip mokosi, o mes vis dar nesugebame atrasti naujų priemonių ir būdų, kaip juos šiuolaikiškai mokyti, kaip vertinti mokymąsi. Egzaminų metu, sprendžiant standartizuotus testus, vis dar reikalaujama iš mokinių įsiminimo. Bet ar dabar to reikia?
Kodėl Jūs pati nusprendėte savo gyvenimą sieti su pedagogika?
Mano seneliai buvo pedagogai, todėl vaikystėje toje terpėje praleidau išties daug laiko. Tik baigusi lietuvių filologiją pasirinkau mokslinį kelią – dirbau Lietuvių kalbos institute. Kadangi universitetą baigiau kaip tik tuo metu, kai prasidėjo Sąjūdis ir galų gale Lietuva tapo nepriklausoma, pasirodė, kad mano pasirinkta mokslininko kryptis tuo metu buvo netinkama. Tiesiog supratau, kad ne tą turiu daryti. Taip jau susiklostė, kad patekau į Švietimo ir mokslo ministeriją – pačią pirmą po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Iš karto įsitraukiau į švietimo sistemos kūrimo darbus. Turėjau šiek tiek patirties – prieš tai dirbau pedagoginiame universitete. Vėliau perėjau dirbti praktinį darbą, dirbau Atviros Lietuvos fondo projekte „Švietimas Lietuvos ateičiai“. Projekto metu mes kūrėme labai įvairias švietimo iniciatyvas: dirbome su vadovėlių autoriais, su mokyklų vadovais, mokytojais. Ilgainiui iš to gimė Mokyklų tobulinimo centras, kurį sukūrėme kartu su kolegėmis ir kuriame aš dirbu iki šiol.
Esate VšĮ „Mokyklų tobulinimo centro“, programos „Renkuosi mokyti“ steigėja, neseniai apsigynėte daktaro disertaciją, užsiimate įvairia akademine veikla. Kodėl visa tai darote?
Per tiek metų viskas, ką aš darau, man vis dar yra labai įdomu. Kuo daugiau dirbu su mokytojais, mokyklų vadovais, projekto „Renkuosi mokytis“ mokytojais, tuo labiau suprantu švietimo praktikų misiją. Jie yra tie svarbūs žmonės, į kurių nuomonę reikėtų atsižvelgti. Kita vertus, jiems labai reikia profesinio palaikymo ir suvokiu, kad galiu būti jų sąjungininkė. Šiandien pedagogai susilaukia išties didelio spaudimo ir aštrios kritikos, o aš stengiuosi būti mediatoriumi, per kurį išreiškiamas švietimo praktikų balsas.
Ar tikite, kad pedagogo profesija Lietuvoje gali būti prestižinė?
Visų pirma, aš nežinau, kas yra ta prestižinė profesija. Viskas taip greitai keičiasi, kad sunku pasakyti, kokios profesijos turi būti prestižinės. Man atrodo, kad čia daugiau yra vidinė laikysena ir nuostata, kiek tu tiki tuo, ką darai. Tam, kuris tikrai jaučiasi savo vietoje, jaučia savo pašaukimą, tikrai nereikia jokių papildomų prestižo skatinimo būdų. Ne taip seniai man teko būti stažuotėje Estijoje ir Suomijoje. Kelionės metu įstrigo vienos suomių mokytojos pasisakymas, kodėl Suomijoje yra tiek daug žmonių, kurie nori būti mokytojais. Šioje šalyje yra ypač dideli konkursai į mokytojų rengimo programas, nes, rinkdamiesi šią profesiją, būsimi specialistai jaučiasi saugiai, o mokyklose dirbantys mokytojai jaučia didelį visuomenės palaikymą ir pasitikėjimą. Visose suomių mokyklose vaikai įgyja puikų išsilavinimą ir nereikia uždirbti didelių pinigų ar dirbti nemėgstamą, bet gerai apmokamą darbą tam, kad savo atžalas galėtum išleisti į prestižinį universitetą.
Aš suprantu tik viena, kad kai mūsų visuomenė išaugs iš dabartinio nestabilumo ir visos šios sumaišties, tada galėsime sakyti, jog kiekviena profesija yra prestižinė – ar tu esi kepėjas, ar vairuotojas, ar dirbantis akademinėje veikloje. Visi gerai jausis tik tada, kai galės būti tuo, kuo jie nori būti, ir jaus visuomenės pasitikėjimą.
