Šie metai Lietuvoje taps rinkimų kampanijos įsibėgėjimo metais (tiksliau būtų kalbėti apie trejus rinkimus – savivaldos, Europos Parlamento ir prezidento, bet daugiausia dėmesio sulaukia pastarieji, todėl ir šiame tekste apie juos). Atrodytų, kad laiko iki rinkimų dar daug, kandidatų sąrašas dar neaiškus, didelė dalis rinkėjų dar neapsisprendę, o ir jų nuotaikos dar gali ne kartą pasikeisti, tad ar ne per anksti apie tai kalbėti? Tačiau galbūt kaip tik dėl to, jog nėra aiškaus favorito, diskusijos apie galimus kandidatus ir jų šansus prasidėjo jau praėjusių metų viduryje. Baigiantis 2017 metams vis dažniau aptarinėti ne tik potencialūs kandidatai, rinkėjų palankumas jiems, bet ir skelbti komentarai, kuriuose svarbiausia ne tai, kas rašoma apie konkrečius politikus – premjerą, ministrus, bet kas lieka tarp eilučių. O tarp eilučių galima įskaityti kritiką jų kaip potencialių (vienų labiau, kitų mažiau) kandidatų į prezidentą atžvilgiu.
Tikėtina, kad tokių „dūmų uždangų“ bei viešų komentarų, kurių tikslas menkinti vienų potencialių kandidatų galimybes rinkimuose, tuo pačiu tikintis pagerinti kitų šansus vis daugės. Vien todėl verta prisiminti artėjančius rinkimus sekant ir vertinant viešas diskusijas Lietuvoje, nes jas labiau nei įprasta viešųjų ryšių priemonėmis ar pačių politikų akcijomis gali motyvuoti artėjantys rinkimai. Ar tai būtų konkrečių politikų pasisakymai santykių su Rusija klausimu, ar jų kritika visuomeniniam transliuotojui, labai tikėtina, kad taip tikrinamos rinkėjų reakcijos, siekiama pasididinti matomumą ar apsunkinti potencialių konkurentų galimybes, formuojant politinę darbotvarkę ir artėjančios kampanijos diskusijos temas.
Tad vienas svarbus dalykus – šiame informaciniame triukšme atsirinkti, kas yra visuomenei aktualios problemos, kurių svarstymas rinkimų kampanijos metu gali padėti telkti sutarimą dėl jų sprendimo būdų ir sukurti politinį postūmį jų įgyvendinimui po rinkimų, o kas yra tik dėmesio nukreipimas ar rinkėjų reakcijų tikrinimas. Beje, būtų neteisinga atmesti diskusijas vidaus ekonominės ir socialinės politikos klausimais kaip nereikšmingas vien todėl, jog Lietuvoje prezidento galios šiose srityse yra ribotos. Nors išsiskyrus pozicijoms tarp Seimo daugumos ir prezidento, pastarojo nuomonė gali būti atmetama, tačiau prezidentas disponuoja ne vien teisinėmis priemonėmis. Tinkamas viešas savo pozicijos išsakymas, dėmesio konkrečių problemų sprendimui palaikymas ir diskusijos su atsakingomis institucijomis gali suteikti prezidentui daugiau politinio svorio Konstitucijoje numatytų galių rėmuose.
Be to, Lietuvos ekonominė ir socialinė padėtis reikšmingai priklauso nuo to, kas vyksta už jos ribų – ekonomikos augimo pagrindinėse Lietuvos prekybos partnerėse, investicijų iš kitų valstybių ir panašiai. Užsienio politika jau seniai neapsiriboja vien saugumo ir gynybos klausimais, o ekonominė padėtis Lietuvos visuomenei yra ir bus viena svarbiausių temų. Pavyzdžiui, jau kurį laiką Lietuva iš kitų ES šalių išsiskiria tuo, jog apklausose jos gyventojai kaip svarbiausią problemą nurodo ne migraciją ar nedarbą, bet kainų didėjimą. Kaip didinti Lietuvos gyventojų perkamą galią, kaip stiprinti konkurencinį spaudimą mažinti kainas šalyje ir palaikyti spartesnį nei ES vidurkis augimą – tai gali būti viena iš svarbiausių kampanijos temų. Beje, šiai temai kaip ir korupcijos mažinimui daug dėmesio abiejų kadencijų metu skyrė ir D. Grybauskaitė.
Kita vertus, dėl geopolitinės padėties ir agresyvios Rusijos užsienio politikos Lietuvoje išlieka aktualus santykių su Rusija klausimas. Ne kartą Lietuvos užsienio politikos formuotojų išbandyta skirtinga bendravimo su Rusijos vadovybe taktika reikšmingai nepakeitė dvišalių santykių būklės. Tuo įsitikino ir kažkada Lietuvos užsienio politiką dėl pernelyg didelio dėmesio Rusijos tematikai bei aktyvaus Rytų partnerių palaikymo kritikavusi D. Grybauskaitė. Jos pačios vykdytos politikos transformacija yra įdomi iliustracija to, kiek erdvės užsienio politikai tokioje geopolitinėje padėtyje turi Lietuva ir kiek jos saugumas priklauso nuo sąjungininkų transatlantinėje bendruomenėje. Beje, siūlantys peržiūrėti Lietuvos institucijų bendravimo su Rusija būdus nenurodo, kaip ir kokias konkrečias dvišalių santykių problemas tai padėtų išspręsti, kaip tai prisidėtų prie karštų ar užšaldytų konfliktų sprendimo Rytų kaimynystėje, galiausiai, ar vienos problemos sprendimas nesukeltų naujų didesnių problemų Lietuvai. Todėl tokie pasvarstymai vertintini kaip rinkėjų reakcijų tikrinimas, bet ne kaip dalykinė diskusija aktualia Lietuvos visuomenei tema.
Būtų naudinga, jei artėjantys rinkimai sustiprintų dėmesį ES darbotvarkės klausimams. Šiais metais įsibėgės diskusijos dėl naujo daugiamečio ES biudžeto, derybos su Jungtine Karalyste pasieks kritinį etapą, o po sudėtingo valdančios koalicijos formavimo nauja Vokietijos vyriausybė gali imtis bendrų su Prancūzijos prezidentu iniciatyvų euro zonos integracijos bei kitais ES darbotvarkės klausimais. Nors nuo įstojimo į ES Lietuvos Europos politikos prioritetai dažniausia buvo tinkamai pagrįsti, tačiau šiuo metu svarstomos ES reformos vertos didesnio dėmesio nei joms yra skiriama Lietuvoje. Tuo labiau, jog vis dažniau gali kilti pasirinkimo tarp paramos JAV bei ES valstybių pozicijoms dilema, kurią išryškino balsavimas JTO dėl JAV sprendimo pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine. Be to, kai kurie kandidatai turi nemažai patirties Europos politikoje ir išmano ES veikimo ypatumus. Vis dėlto daug kas priklausys nuo to, ar ši tematika bus laikoma aktualia Lietuvos rinkėjams.
Ir dar keletas svarbių klausimų, susijusių artėjančiais rinkimais. Pastarųjų perspektyva, tikėtina, vis labiau veiks Lietuvos vyriausybės suplanuotas reformas bei galimybes rasti palaikymą joms Seime. Ypač jei rinkimuose planuoja dalyvauti premjeras, jo išskaičiavimai gali smarkiai pakoreguoti Vyriausybės darbotvarkę. Panašiai ir opozicinės frakcijos Seime gali koreguoti savo poziciją svarstomais klausimais, jei tai sustiprintų jų ir jų kandidatų populiarumą. Strateginių išskaičiavimų požiūriu svarbu ir tai, jog po rinkimų naujasis prezidentas ar prezidentė turės progą koreguoti Vyriausybės sudėtį.
Dar įdomiau, kada apsispręs viešai apie savo kandidatavimą pranešti kol kas to neatskleidžiantys potencialūs rinkimų dalyviai. Tiems, kas šiuo metu nedalyvauja politinėje veikloje, toks apsisprendimas reikš esminį statuso visuomenėje pokytį net ir praktine pasitraukimo iš dabartinės veiklos prasme. Ar apsisprendę jie skirs pakankamai laiko ir kitų išteklių rinkimų kampanijai, ar jiems pavyks susitarti su politinėmis partijomis dėl organizacinės paramos ir sutelkti palaikymo komandas? Būtent pastarieji dalykai bus svarbūs įsibėgėjus rinkimų kampanijai ir gali iš esmės pakeisti kandidatų galimybes rinkimuose.
Galiausiai, kaip kandidatai save pristatys rinkėjams ir kaip jiems seksis derinti formuojamą įvaizdį (profesionalo, kovotojo su elitu, aukos ar gelbėtojo, griežtos rankos šalininko ir panašiai) su tuo elgesiu, kuris svarbus politinės lyderystės požiūriu. Ar matysime konkurentų demonizavimą, pataikavimą rinkėjams, ar atsiras kandidatų, kurie parodys gebėjimą įsiklausyti ir telkti skirtingas visuomenės grupes, neatsisakydami savo įsitikinimų? Tokia politinė lyderystė šiuo metu yra ypač reta ne tik Lietuvoje, bet daugelyje Vakarų valstybių, nors kaip tik ji yra labai reikalinga politinei kultūrai ir sveikesniam psichologiniam klimatui visuomenėje.
----------
Prof. Ramūnas Vilpišauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius
